Žygiai/Išvykos

Dienos išvyka: Yorkas

Ankstyvas rudens rytas. Už lango dar tamsu. Laukiau šios dienos ilgą laiką, tad, nors ir prastai miegojusi, atsikeliu pilna entuziazmo. Išėjus pro duris, mane persmelkia drėgnas šaltukas. „Gerai, kad šiandien Yorke bus saulėta“, pagalvoju, bet dar kartelį patikrinu, ar nepasikeitė orų prognozė.

7:08 ryto mano traukinys pajuda iš King’s Cross stoties. Keliauju į Yorką – miestą, apie kurį svajojau keletą mėnesių, bet vis neprisiruošdavau aplankyti; miestą, kuris kadaise priklausė danų, o vėliau ir norvegų Vikingams, o dabar yra vienas lankomiausių miestų Anglijoje.

Po valandos kelionės traukiniu, pakyla saulė ir dangus darosi vis giedresnis. Bandau skaityti knygą, tačiau sunku susikaupti. Nors gamta kol kas įprasta akiai, tačiau toliau Kembridžo nesu keliavusi į šiaurę nuo Londono, tad vis žvilgčioju pro langą. Ir šypsausi – laukia puiki diena!

Į Yorką atvykstu 9:25, tad mano planas pirmiausia aplankyti Geležinkelių muziejų, neišdega, nes visi muziejai atidaromi nuo 10 val. ryto. Nusprendžiu nelaukti, o pereiti vakarinę Yorko Sienos dalį ir pasivaikščioti po gyvenamuosius rajonus šalia Rowntree parko. Norisi pamatyti daugiau Yorko, ne vien apžiūrėti miesto centrą. Einant Miesto Siena, vietiniai prasilenkdami sveikinasi – jaučiuosi lyg viename iš užmiesčio žygių, kur visi šypsosi, sveikinasi ir dalinasi džiugesiu dėl saulėtos dienos.

Perėjus Blue Bridge ir toliau einant palei Ouse upę, triukšmingas gatves pakeičia neapsakoma ramuma. Ir nors prasilenkiu su nemažai žmonių, tačiau apima jausmas, jog visi tarpusavyje kalbasi tyliai, lyg nenorėdami sudrumsti ramybės. Pakeliu akis i giedrą mėlyną dangų – nė vieno lėktuvo, nė vienos baltos juostos danguje.

Pasivaikščiojusi palei upę, perėjusi Tūkstantmečio (Millennium) tiltą ir apžiūrėjusi gyvenamuosius rajonus, grįžtu prie Miesto Sienos. Šiaurinėje Sienos dalyje daug turistų – akivaizdžiai artėju prie miesto centro. Perėjusi visą Miesto Sieną, ieškau kavinės, kur skaniai pavalgyčiau šilto maisto ir išgerčiau kavos. Mano pasirinkimas – vegetariška/veganiška kavinė Goji. Išsirenku neapsakomai skanų veganišką burgerį su saldžiosiomis bulvėmis ir salotomis bei juodos kavos. Pasistiprinusi ir sušilusi, kitas tris valandas žadu praleisti miesto centre.

Neinu nuo taško iki taško, o tiesiog vaikštinėju, pasukdama tai į siaurą gatvelę, tai išeidama į platų skverą. Galiausiai prieinu The Shambles gatvę – vieną žinomiausių gatvių Anglijoje, su keletu namų, išlikusių nuo 14-ojo amžiaus. Tas keletas namų išties įspūdingi – sukrypę ir su rastų rėmais. Dar 1872-aisiais metais šioje gatvėje buvo 25-ios mėsininkų krautuvės, tačiau šiandien jų vietoje įsikūrusios rankdarbių ir saldumynų bei juvelyrikos parduotuvės. Tiesą sakant, tikėjausi ilgesnės The Shambles gatvės, ar bent jau daugiau tų žavingų, per amžius išlikusių namų.

Miesto centras jau pradeda ruoštis Kalėdinei mugei – pristatyta daugybė medinių kioskelių bei įrenginėjama palapinė-jurta barui Vikingų tematika. Beje, kas liečia Vikingus, planuoju skirti savo kitą kelionę į Yorką būtent jiems. Noriu neskubant aplankyti Vikingų muziejų bei pajusti Vikingų dvasią, tad, ko gero, tinkamiausias tam laikas būtų vasario mėnuo, kai vyksta kasmetinis Vikingų festivalis. Tuo pačiu noriu aplankyti ir kitą įspūdingą vietą – Nacionalinį Geležinkelių muziejų. Užlėkiau į jį tik pusvalandžiui dienos gale ir mane pribloškė traukinių dydis ir įvairovė – būtinai noriu ten sugrįžti ir praleisti bent keletą valandų. Net keista tai rašyti, nes, šiaip, nesu didelė muziejų entuziastė, ir dažniausiai tik pereinu juos beveik nieko neskaitydama. Tačiau, šis muziejus iš tiesų sužavėjo!

Trys valandos miesto centre šiek tiek prailgo. Lėtai apėjau centrą tris ar keturis kartus. Atėjau į stotį pusvalandžiu anksčiau, kad spėčiau nusipirkti kavos ir sumuštinį į kelionę. Deja, mano traukinys atšauktas, o kitas – pusvalandžiu vėliau. Nors turiu dar valandą, tačiau į miesto centrą nebegrįžtu, nes jau temsta ir oro temperatūra gerokai nukrito nusileidus saulei. Laukiu šiltame traukinių stoties laukiamajame, lėtai gurkšnodama latte kavą su migdolų pienu. Traukinys vėluoja – informacija ekrane skelbia iš pradžių 20 minučių, po to 50 minučių vėlavimą. Visiems susėdus į traukinys, šis nejuda – kažkam prireikė medikų pagalbos ir, štai, traukinys vėluoja dar 20 ar 30 minučių.

Galiausiai, dviem valandomis vėliau nei planavau, grįžtu į Londoną. Į savą ir mylimą miestą. Ir nors kartais įgrįsta dideli Londono atstumai, minios žmonių ir be galo užterštas oras, tačiau kaskart apžiūrėjusi kokį kitą potencialų persikraustymui miestą, suvokiu, kaip labai man patinka Londonas, o ypač šiaurinė jo dalis.

 

Share this on:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.